Vėžys – pirmasis vandens stichijos ženklas Zodiako rate. Vandens stichija – tai terpė, kurioje auga ir bręsta bet kokia gyvybė. Astrologijoje ji siejama su pasąmone ir psichine energija. Tai elementas, talpinantis visas mūsų emocijas ir jausmus.
Vanduo astrologijoje simbolizuoja trijų įsčių šaltinius. Vėžys – motinos įsčios, duodančios pradžią žemiškam gyvenimui. Skorpionas – virsmo įsčios, kuriose pažįstama ir apvaloma tamsioji prigimtis. Žuvys – dvasinės įsčios, nuplaunančios viską, kas nėra pasiaukojimas ir meilė. (2, p. 50-58)
Taigi, Vėžys – tai pirmieji vandenys arba tų vandenų ištakos, šaltinis, iš kurių išteka mūsų vidinės upės. Retam tenka laimė turėti švarią, skaidrią, tolygia srove sruvenančią vandenų pradžią.
Kokios jos, mūsų ištakos? Ar pažįstame jas?
Astrologijoje Vėžio ir vandens stichijos valdovas yra Mėnulis. Jis atsakingas už žmogaus gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos ir išgyventi. Tai saugumo poreikis žmoguje. Jo įtakoje yra ankstyvoji vaikystė, kurios metu didžia dalimi formuojasi žmogaus saugumo jausmas. Jei vaiko esminiai poreikiai patenkinami, jei jis iš aplinkos gauna pakankamai šilumos ir meilės, tai jam tampa stipriu pagrindu ateičiai.
Todėl Motinai tenka be galo svarbus vaidmuo savo šiluma ir meile suformuoti žmoguje vidinį saugumo pagrindą. Kiekviena moteris/motina – tai tarsi šaltinis, kuris tampa ištakomis ateities kartų upėms. Tai didžiulė atsakomybė ir pareiga.
Motinos meilė – tai gebėjimo aukotis, suprasti nieko nereikalaujant simbolis. Tai vidinės globojančios, auginančios, saugančios motiniškos energijos pradas, kurį savyje nešiojasi kiekviena moteris – būsima motina. Jame glūdi nepalaužiama stiprybė, kuri geba ne tik globoti ir rūpintis, bet ir įkvėpti, uždegti, suteikti viltį ir nusiraminimą.
Todėl kiekviena moteris turi didžiulį potencialą nešti pokyčius, atsinaujinimą į gyvenimą. Tam pirmiausia reikia pažinti šaltinį savyje, jį pažadinti, tačiau, neretai ir apvalyti. Tik švarus ir tyras šaltinio vanduo pajėgus numalšinti troškulį, nuprausti ir atgaivinti. Tam dažna moteris turi nueiti nelengvą kelią, kuris veda per atleidimo pamokas, savęs pažinimą, savo psichinio prado apvalymą ir įvaldymą.
Senosios kultūros, kurios buvo arčiau gamtos ir savo prigimties, turėjo savo ritualų, tradicijų, kurios padėdavo įvesti moteris į motinystę ir atverti su tuo susijusias natūralias galias. Moteris, pažadinusi savo vidinį šaltinį, atradusi savo vidinę tėkmę, ritmą, tampa viduje nepažeidžiama. Ji geba atleisti, aukotis, mylėti, įkvėpti, palaikyti ir rūpintis. Jos vidiniai vandenys maitina visą šeimą ir giminę. Juose – stiprybė, ramybė, meilė, kurios suteikia vyrams jėgą jų darbuose ir kovose. Todėl Motina, ir ypač Motinos Senolės, buvo labai visų gerbiamos ir saugomos. Įžeisti Motiną, moterį, ją įskaudinti buvo didelis nusikaltimas. Tai tas pats, kas spjauti į vandenį, kurį pats turėsi vėliau išgerti. Ilgainiui teršiamas vanduo užanka, šaltinis nusenka. Tuomet žmogus kenčia nuolatinį troškulį, emocinį alkį, yra dirglus, jaučia nesaugumą ir nestabilumą. Senasis žmogus tą gerai suprato. Deja, to nebesupranta dabartinis žmogus, praradęs pagarbą Motinai, Tėvynei, Žemei ir galiausiai Sau pačiam.
Taigi, viskas prasideda nuo šaltinių ir pagarbos jiems. Pirmiausia tos pagarbos turėtų išmokti Moteris, suprasdama kokia galia slypi joje, mokydamasi vertinti Motinystę, kaip didžiulę dovaną. Jos pareiga saugoti ir rūpintis savo įsčių švara, neleisti niekam jų teršti, branginti kiekvieną užsimezgusią gyvybę, matyti tai kaip palaiminimą ir dėkoti už tai. Deja, Motinystės dovanos išniekinimas tapo viena didžiausių dabartinės civilizacijos stigmų. Pragaras, atsivėręs moters įsčiose, sukelia nesantaiką, nesutarimus ir karą išorėje. Suteršto ir kruvino šaltinio „vandens“ atsigėręs žmogus tarsi apsinuodijęs blaškosi, neranda ramybės, džiaugsmo, kvaišinasi bandydamas numalšinti vidinę gėlą. Šiuo atveju kančia nėra blogai. Kenčia tie, kurie dar nepraradę ryšio su savo gilumine esme, sąžine. Jei yra dar kam skaudėti, vadinasi, siela dar nepraradusi ryšio su Kūrėju, ji dar gyva. Tačiau yra tų, kurie dėl nieko nekenčia. Jie džiaugiasi matydami kitų kančią, geria iš kruvinų šaltinių ir deda visas pastangas, kad šie šaltiniai virstų srauniomis upėmis. Jie kalba apie visaleistinumą, apie moters teisę daryti su savo kūnu ką nori, klonuoja ir eksperimentuoja, nes patys yra kažkieno nepavykęs eksperimentas.
Nedaug kas žino, kad sprendimas abortuoti kūdikį ir tuo sustabdyti sielos atėjimą į žemę sustabdo jo motinos asmeninį gyvenimą septyneriems metams. Motinai ima nesisekti meilėje, santykiuose su turėjusio ateiti kūdikio tėvu ir jau esančiais vaikais. Tai karma (galima sakyti – nuodėmė), kurią ji ima išpirkinėti tuoj po operacijos (nesvarbu, ar tai tik „nusiurbimas“, ar rimtas abortas) septynerius metus. Jei per tuos metus ji atlieka dar kokį abortą, nesėkmių periodai tęsiasi tolyn. Kuo daugiau abortų, tuo sunkesniu atitinkamais laikotarpiais tampa gyvenimas. Moters kančia ir nelaimės išvalo jos nesuvokimą ir padarytą skriaudą pasiruošusiai ateiti sielai, jeigu ji supranta savo klaidą ir stengiasi jos nebekartoti.
Siela neateina atsitiktinai pas vienus ar kitus būsimus tėvus. Jau keletą mėnesių prieš pastojimą ji mažu debėseliu (taškeliu) yra moters auroje. Todėl net naudojant įvairias apsisaugojimo nuo neštumo priemones kartais pastojama. Taigi jeigu jau taip įvyko, nutraukdama nėštumą moteris atima ilgai įsikūnijimo laukusiai sielai galimybę įrodyti žemės sąlygomis savo dvasinę brandą. Tai esminių Visatos principų pažeidimas, už kurį paprastai ilgai ir sunkiai mokama savimi ir savo gyvenimu, kol neateina tikrasis savo atlikto žingsnio suvokimas. Palengvinti savo dalią galima gailintis ir meldžiantis už nužudytų kūdikių sielas. (1, p. 40)
Taigi, vieniems tokia klaida gali tapti pragaištimi, o kai kam stimulu praregėti, busti, susivokti. Sprendimas abortui tai tik iliuzinė moters pastanga pabėgti nuo sunkumų. Jo pasekmė kur kas skaudesnė, nei tie sunkumai, kuriuos tektų patirti vaikeliui gimus. Aborto atveju moteris ir visa jos šeima, jeigu ji tokią turi, praranda ryšį su Šaltiniu, netenka vidinės mitybos, o tai sukelia sudėtingas vidines būsenas, nesaugumo jausmą, depresijas, kančią, kūno ir psichikos ligas. Šios klaidos nesupratus ir ypač ją kartojant, galimos sunkios pasekmės tiek pačiai moteriai, tiek jos artimiesiems ir palikuonims.
Šios tendencijos visada atsispindi gimimo horoskope per pažeistą ar suterštą vandens stichiją, Vėžio ženklą bei Mėnulį. Tai gali rodyti, kad siela jau darė tokių klaidų praeityje, todėl astrologo pareiga perspėti apie tai, kad jos nebūtų kartojamos. Nešvarūs vandenys dažniausia „nusipelnomi“ per netinkamą elgesį, nesupratimą, kuris jau kažkada reiškėsi ir vėl gali reikštis kaip:
- nepagarba šeimai, motinai, moteriškajam pradui, kūdikiams, tėvams, protėviams;
- motinystės dovanos paniekinimas, abortai, pritarimas jiems, kūdikių žudymas;
- pataikavimas savo baimėms, aukos pozicija ir globos ieškojimas per tai;
- nuolatinis verkšlenimas, kitų dėmesio reikalavimas, emocinės manipuliacijos;
- nuolatiniai įsiskaudinimai, negebėjimas atleisti;
- nesirūpinimas artimaisiais, atsakomybės šeimoje vengimas, išsisukinėjimas;
- perdėtas rūpinimasis artimaisiais, sąmoningai/nesąmoningai siekiant juos pririšti jais manipuliuojant;
- parazitavimas šeimoje, reikalaujant kitų dėmesio ir rūpesčio;
- savo šalies tradicijų, kalbos, istorijos niekinimas, neigimas, iškraipymas;
- Tėvynės išdavimas, jos niekinimas;
- naminių gyvūnų žudymas ir kankinimas;
- nepagarba vandeniui, vandens šaltiniams, jų teršimas.
Vanduo žmogaus fiziniame kūne sudaro apie 80 proc. Lygiai tokią pat mūsų esmės dalį jis sudaro ir mūsų vidinėse plotmėse.
Vandenys turi tekėti. Gamtoje netekantis vanduo pradeda gesti, pelkėti, apauga maurais. Vidinėse plotmėse netekantys, užsistovėję ar užšalę vandenys taip pat lemia vidinę psichinę nešvarą: pernelyg didelį jautrumą, emocinį pažeidžiamumą, neadekvačias reakcijas, o svarbiausia – iškreiptą iliuzinį santykį į pasaulį ir save. Toks žmogus tampa nestabilus, jam būdingos emocinės problemos ar net psichikos sutrikimai, įvairiausio pobūdžio depresijos.
Kam iš mūsų tai nebūdinga?
Todėl Vėžio/Mėnulio energijos tvarkymas daugiau ar mažiau reikalingas beveik kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo to, kiek stipriai ši pozicija išreikšta gimimo horoskope. Dėl to labai svarbu prižiūrėti savo vidinius vandenis, puoselėti jų švarą, išvalyti užakusius šaltinius, atstatyti ryšį su Motiniškąja energija. O tai reiškia pirmiausia savo santykio į tėvus, ypač į motiną, sutvarkymą, mokantis pagarbos ir dėkingumo jiems. Labai svarbu ugdytis tokias savybes kaip gebėjimą rūpintis kitais, globoti, rodyti švelnumą, kurti jaukumą, laikytis ištikimybės. Pagrindinis būdas Mėnulio ir Vėžio problemoms tvarkyti – darbas su emocijomis, jas pažįstant, mokantis jų neužgniaužti. Įsiskaudinimų ir nuoskaudų atpažinimas ir iš to sekančios ATLEIDIMO ir paleidimo praktikos. Su tuo dirba psichologija, to moko pagrindinės religijos.
Ir galiausiai pagarbos moteriškajam/motiniškajam pradui puoselėjimas savyje ir aplinkoje.
Garbinga moteris gerbia vyrus, tačiau nesitaiksto su tokiais, kurie moteris niekina ir žemina. Ji nesudaro sąlygų vyrams šitaip elgtis su ja, pasitraukdama arba duodama jiems suprasti jų gėdingą ir ydingą požiūrį.
Moteris patelė glaudžiasi prie tų, kurie ją maitina ir kartais paglosto, nesvarbu, kad maitintojas ją gali mušti, laikydamas gyvuliu. Ji turi mokytis patikėti savo moteriškumo galia ir išmokti gerbti savyje žmogų. Kol neišmoks, tokius pat patinus kaip ir ji pati prisitrauks. (2, p. 235)
****
Visoms, kurie sprendžia dilemą gimdyti ar negimdyti, kaip ir toms, kurie kada nors ją sprendė… ir išsprendė taip, kaip išsprendė, ir dėl to dabar kankinasi, gali melstis Švč. Mergelei Marijai, lankyti jos apsireiškimo vietas. Tai gali padėti rasti nusiraminimą, susitaikymą, tinkamus sprendimus. Pagrindinių Švč. Marijos apsireiškimo vietų Lietuvoje aprašymas su tai vietai būdinga energijos kryptimi ir maldomis pateikiami A. ir P. Ilgevičių knygelėje Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai Lietuvoje (1) ir įvairiuose katalikiškuose šaltiniuose.
Taip pat būtų vertinga apsilankyti Krizinio nėštumo centruose, kurių Lietuvoje yra ne vienas. Ten dirba psichologai bei moterys savanorės, kurios jau turi tokios patirties ir galėtų padėti rasti išeitis šiose nelengvose gyvenimo situacijose.
Pamatyti susidariusios situacijos priežastis ir rasti išeitis gali padėti į dvasines vertybes orientuotas astrologas, ne prognostikas, kuris ne pranašauja (ateitį mes kuriame patys per savo pasirinkimus), o padeda suprasti, kas atvedė į šią situaciją ir kaip ją galima būtų pakeisti, mokantis pačiam prisiimti atsakomybę už save ir savo gyvenimą.
Man, šio straipsnio autorei, negimusios gyvybės išsaugojimo tema atrodo viena didžiausių šio laikmečio aktualijų. Todėl mielai suteiksiu konsultaciją, pagelbėsiu toms moterims, kurios išgyvena šią krizę, už simbolinį mokestį ar visai nemokamai.
Galite rašyti man į el. paštą: astrodirbtuves@gmail.com
Astrologė Indrė Kunaikienė
Literatūra:
- Ilgevičienė A., Ilgevičius P. ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS APSIREIŠKIMAI LIETUVOJE. „Gamta“, 2005.
- Astrėja. ANTROPOTEOSOFIJA. ŽMOGAUS SUVOKIAMA DIEVIŠKOJI IŠMINTIS. I tomas. „Tiamata“, 2010.
- Astrėja. ANTROPOTEOSOFIJA. ŽMOGAUS SUVOKIAMA DIEVIŠKOJI IŠMINTIS. III tomas. „Tiamata“, 2014.
- Ilgevičius P., Ilgevičienė A. MALDA. „Tiamata“, 2013.
Nuotraukos šaltinis: https://barchenkecil.wordpress.com/favourite-pictures/oil-paintings-by-sr-marie-pierre-semler-m-m-1901-1993/